One-on-One laiko nusivylimas | Pagarbi tėvystė

Praėjusią savaitę keliavau į pasimatymus su abiem savo dvynukėm atskirai. Gyvenimas taip sudėliojo, kad kurį laiką nepavyko ilgiau pabūti dviese su kiekviena jų ir po pertraukos tarsi naujai pažvelgiau į laiką dviese.

Tiksliau – netikėtai išgyvenau tai, ką man pasakoja tėvai konsultacijose, paklausus, ar pavyksta praleisti laiko tik dviese. „Taip”,- sako jie. „Bandėm, bet nieko ten nevyksta tuo laiku. Nei išsipasakoja, kartais net visai nesikalbam, tai ir nustojom”.

Nieko čia nevyksta?

Su abiem keliavom į kepyklėlę bandelių. Ramu, šilta, skaniai kvepia. Tik imk ir jaukiai atvirauk. O, bet, tačiau… Jokio atviravimo nevyko. Mes sėdėjom, kalbėjom kažką paprasto: apie kavinės kėdes, apie bandeles, arbatą. Tiesiog tylėjom. Dukra paskaitė kavinėje rastą knygą, pasilaikėms už rankų. Ir akimirką šmėstelėjo mintis, kad nieko čia nevyksta.

Ir tai yra didžiausi tokio pasibuvimo spąstai – mūsų lūkestis, kad leisti laiką su vaikais tiesiog būnant yra nepakankamai svarbu. Kad kaskart išėjus su vaiku turi būti atskleista paslaptis, užduotas nepatogus klausimas. O kas, jei klausimo dar nėra? Ar sutelkto dėmesio laikas nesiskaito?

Pats buvimas jau yra pakankamai ypatinga dovana

Ir dar kaip skaitosi! Tik mūsų „planas” trukdo mums pastebėti, kad vyksta kai kas daug svarbesnio – kad mūsų vaikai junta, jog jie dabar yra tie vieninteliai pasaulyje, su kuriais mums norisi būti, kad mes kuriame saugią erdvę, santykį, kuriuo jie pasinaudos, kai to reikės. Kad jie mokosi būti, mokosi ateiti į santykį be lūkesčio. Mokosi iš mūsų, kai mums pats buvimas jau yra pakankamai ypatinga dovana.

Pabūti be plano, be lūkesčio. Pabūti taip, kaip būnasi, ir priimti tai kaip dovaną savaime.

Galbūt kažkam, kaip ir man praėjusią savaitę, reikia priminimo, kad kartais didelės dovanos nebūna ypatingai supakuotos.🤍

– Dovilė Šafranauskė 🤍 @pagarbitevyste