Aš negaliu vaiko priversti | Pagarbi Tėvystė

Pasirinkus auginti vaikus be bausmių, grąsinimų ar apdovanojimų, anksčiau ar vėliau, o dažnai – daug anksčiau nei norėtume į veidą tėkšteli supratimas: AŠ NEGALIU VAIKO PRIVERSTI KAŽKĄ PADARYTI!

Kaip, beje, negaliu priversti ir bet kurio kito žmogaus, bet kažkodėl vaikų temoje tai skamba kaip bejėgystės šauksmas…

Dvilypiai jausmai

Vienu metu užplūsta panika ir tuo pačiu džiaugsmas, nes jei aš negaliu vaiko priversti daryti, ko jis nenori, to negalės padaryti ir kažkas kitas!

Tuo pačiu tai nuostabus priminimas puoselėti tikrą lygiavertį santykį, kuris remiasi ne baime kažko, o tikru susitarimu bei abiejų santykio dalyvių poreikių bei interesų atliepimu.

Prieštaraujantis mūsų vidinis vaikas

Neabejotinai tokiais momentais mano viduje šėlsta vidinis vaikas, prisimenantis, kad tokiame amžiuje neturėjo galimybės pasakyti NE. Vaikas, kuris rėkia: o aš tai tiesiog darydavau, kas pasakyta.

Nebuvo net minties nedaryti. O minties nedaryti nebuvo dėl labai paprastos, primityvios baimės – žinojimo, kas bus, jei nadarysiu to, kas liepiama. Bet tegul tas ratas baigiasi arba bent ima daug lėčiau suktis jau dabar.♥

Ir taip, man tikrai dažnai norisi, kad būtų pasakiau – ir vaikai daro. Tada nereiktų ilgų diskusijų apie tai, kokia vieno ar kito dalyko prasmė, kodėl mes tai darome, kokią reikšmę tai turi mūsų santykiams, šeimos bendrystei, mūsų buvimui kartu.

Bet jei jie nesakytų NE, mes vargu ar kalbėtume apie KODĖL tai, ko prašau, yra svarbu. O gal nesvarbu? O gal man svarbu, o joms ne? O gal yra kitas būdas?

Kodėl svarbu ne versti, o kurti pagarbų santykį

Augti pagarbiame santykyje su vaikais nėra greitasis kelias, bet tai kelias, kuriame yra daug erdvės perduoti vaikams mūsų vertybes ir kalbėtis apie tai, kas tikrai ypatinga.

Siunčiu po glėbį kantrybės visiems, auginantiems ir augantiems santykyje. ♥

– Dovilė Šafranauskė 🤍 @pagarbitevyste